Manęs nebestebina, kai iš patyrusių gydytojų ar slaugytojų sulaukiu dar vieno žodinio ar rašytinio pranešimo apie konfliktą su pacientais. Kokių jau yra tekę matyti? Keiksmažodžiai. Asmeninis įžeidinėjimas. Spardymas. Durų trankymas. Rėkimas. Inventoriaus laužymas. Grasinimai susidoroti – fiziškai, psichologiškai, „per vadovybę“, „per žiniasklaidą“ ir dar kitaip.
Stebiuosi, kaip visa tai kenčia ir vis dar ramia galva fiksuoja po kelias dešimtis metų patirties turintys aukštos kvalifikacijos gydytojai ir slaugytojos. Daugelis iš jų galėtų gana lengvai palikti Radviliškį ir garantuotai rastų darbą geriausiose šalies gydymo įstaigose – tokio lygio profesionalų trūksta ne juokais. Sulaiko savo profesijos svarbos suvokimas, ne formali, o reali tarnystė pagal Hipokrato priesaiką. Sulaiko ir tie pacientai, kurie mato, vertina ir viešai ar asmeniškai žodžiu padėkoja – tokių žinučių įvairiausiomis formomis sulaukiame tikrai daug.
Žinoma, pokyčiai neprasidėjo nei vakar, nei užvakar. Pagarbos medikai vis mažiau sulaukia kasmet. Galima būtų skaičiuoti net simbolinį „ačiū“ indeksą. Vietoj pagarbos ir įsiklausymo vis dažniau tenka išgirsti „jūs privalote“, „ligoninė negali nedaryti“, „man neįdomu“ ir panašius geriau už gydytojus ir slaugytojus žinančių pamokymus. Ką jau kalbėti apie „Google“ žinovus, kurie visada patars, koks turi būti gydymas, kokiomis ligomis sergama ir kokiais vaistais ar procedūromis konkretus pacientas turi būti gydomas.
Negalėčiau sakyti, kad klaidų nepasitaiko. Neklysta tik nedirbantys, tačiau stebina, kai dažnai net vidurinio išsilavinimo neturintys lankytojai pradeda aiškinti, kad naujienų portale skaitė, kaip gydoma viena ar kita liga, kad jo pažįstamam ar pažįstamai padėjo visai kitoks gydymo būdas. Ir tai dėstoma gydytojams, kurie dešimtis metų mokosi, tobulina ir kaupia savo žinias labai specifinėse ir specializuotų žinių reikalaujančiuose dalykuose.
Dar keisčiau, kai gydytojams ir slaugytojoms pradedama grasinti susidorojimu. Suprantama, žiniasklaida mielai imsis ginti „nuskriaustą“ pacientą. Ypač, jeigu jo patirta žala akivaizdi – rimtai susirgo, nepagijo ir pan. Tačiau būkime sąžiningi – daugeliui ligų (ypač, įsisenėjusių) paprastų ir greitų sprendimų tiesiog nėra. O žiniasklaida greita nuteisti, bet lėta atsiprašyti. Joje savo Damoklo kardu – lengvai žarstomais vertinimais – dalinasi ne tik pacientai, bet ir kai kurie rajono politikai (jeigu tikėtume pasisakymų rimtumu), tikrai geriau gydytų onkologines ligas, tiksliau operuotų ir jau garantuotai geriau rūpintųsi visais pacientais.
Deja, bet ir gydytojai, ir slaugytojai kone visais atvejais yra įstatyti į labai griežtus procedūrų rėmus – ką reikia patikrinti, ką apmoka valstybinė ligonių kasa, kokius tyrimus įmanoma padaryti čia ir dabar, kokie įmanomi tik teoriškai kur nors toli ir tik po ilgo laukimo eilėje, kokios procedūros ir priemonės reikalingos. Todėl sprendimus turi priimti su visada ribota informacija, pagal valstybės mastu nustatytus algoritmus ir tik tada remdamiesi savo patirtimi bei nuojauta.
Tokiose aplinkybėse kaltinti gydytojus ar slaugytojas – nei pagrįsta, nei etiška. Daugelis iš jų išties dirba neskaičiuodami valandų (tą tikrai matau reguliariai versdamas darbo apskaitos žiniaraščius), padėdami visiems be išskaičiavimo, nukreipdami ir patardami. Atsisakę pagarbos rizikuojame likti prie visiškai suskilusios geldos – formaliai gydytojai ir slaugytojai privalo gerokai mažiau. Palikę tik komercinius santykius „perku-parduodu“ atgal, deja, jau niekaip nebesugrįšime.
Norėčiau pakviesti visus rajono gyventojus, sergančius ir sveikus, visa galinčius politikus ir visa matančius žurnalistus padaryti mažą stebuklą – bent kartą padėkoti rajono gydytojams ir slaugytojams, pasakyti dar vieną „ačiū“! Dažnai pastebiu, kad net vienas geras paciento žodis, nuoširdi padėka pakelia net ir visko mačiusio gydytojo ar slaugytojos ūpą ne dienai ir ne dviem. Ir laimėsime visi!
Radviliškio ligoninės direktorius Vaidas Smalinskas